renginiai

Rusų  dramaturgas Vadimas Levanovas savo kūryboje daug dėmesio skiria jauniausiesiems visuomenės nariams. Jis yra parašęs visą pjesių ciklą, kaip pats įvardino „apie vaikus ir paauglius“. V. Levanovo herojai – jaunuoliai – maištaujantys, atstumtieji, nesugebantys, o kartais ir nenorintys susitaikyti su jiems primestomis suaugusiųjų gyvenimo taisyklėmis. Jie negali apsiginti, todėl yra labiausiai pažeidžiami. Autorius teigia: „Statant šiuos tekstus, labai svarbus atlikėjų ir medžiagos autentiškumas“. Tai reiškia, kad į žiūrovus turi kreiptis jų bendraamžis, jiems suprantama kalba. Tik tai padės užmegzti dialogą su auditorija. Jauniesiems aktoriams „..nieko nereikia vaizduoti. Tai – beveik jų gyvenimas, jie jį pažįsta ir supranta... Svarbiausia – kuo mažiau „pervaidinimo“ ir „vaizdavimo“, daugiau – natūralumo ir tiesos“.

Spektaklio „Sudie, derintojau!“ herojė – turtingų tėvų duktė, pasakoja apie didžiausią savo, dar neilgo, gyvenimo nuotykį – meilę pianinų derintojui. Merginai dar sunku suprasti ir iki galo įvertinti tai, kas su ja atsitiko. Aišku tik, kad visi tie įvykiai negrįžtamai pakeitė jos ir su ja susijusių žmonių likimus. Šis vaidinimas, tai paauglės išpažintis, pasakojimas apie bundantį moteriškumą, pirmąją meilę, aistrą. Mergina negaili kritiškų pastabų vyresniajai kartai dėl jos silpnumo, veidmainiškumo, bet pati iš suaugusiųjų pasiima ne pačias geriausias savybes.

Šiuolaikinė Lolitos istorija pasakojama herojės lūpomis nuoširdi, intymi ir tikra. 

Iki šiol „cezario grupės“ bagaže dominavo spektakliai pagal šiuolaikinių  Europos dramaturgų pjeses arba paties režisieriaus parašytos pjesės, kaip antai pjesė 2009 m. sukurtam spektakliui „Viskas arba nieko“, kuris šiemet pakviestas į didžiausią pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalį „New Plays from Europe“ Vokietijoje. „cezario grupės“ spektakliai neretai nerdavo į patį laikmečio aktualijų sūkurį: „Pasikėsinimai“ nagrinėja viešųjų ryšių kampanijų temą, „Drąsi šalis“ negailestingai preparuoja Lietuvos įvaizdžio problemą, o „Bučiuoju, Oskaras“ – vėžiu sergančių vaikų likimą. Režisierius poezijos spektakliu „Nutolę toliai“ siekia grąžinti į Lietuvos kultūros erdvę Pauliaus Širvio pasaulį, jo unikalią etiką ir poetiką. Laikmečiu, kai cinizmas virsta vertybe, poeto lyriškas atlapaširdiškumas įgyja sukrečiančios, apvalančios jėgos.

Pasak eseisto Valdemaro Kukulo, „Paulius Širvys yra tylaus liūdesio, skaidraus ilgesio ir taurios vienatvės poetas, kurio išgyvenimams adekvačiai pajusti ir suprasti taip pat reikalinga tyla ir vienatvė. Ir – sugebėjimas mylėti, mūsų kasdien vis labiau ir labiau prarandamas“.

Poeto Pauliaus Širvio asmenybė spalvinga, apipinta istorijomis apie jo nepasotinamą ilgesį, sumišusį su gyvenimo džiaugsmu, vienatvę ir drauge gebėjimą užburti minią. Įrašas lietuvių literatūros enciklopedijoje santūriai teigia, kad Paulius Širvys – „vienintelis sovietmečio poetas, virtęs legenda“. Viena iš priežasčių, kodėl Širvio posmai išlieka taip plačiai deklamuojami ir dainuojami – tai ne tik tobulas eilėraščių melodingumas, bet ir talentas paprastai atskleisti kiekviename mūsų slypintį būties graudulį, ilgesingą ir kartu džiaugsmingą.

Spektaklį  šiltai sutiko publika ir teatro kritikai:

„Atrodė, kad daugiau ir nereikia, kad dar pora tokių tikslių prisilietimų, ir įvykiui to pakaktų. Bet dramos aktoriai nebūtų dramos aktoriais, jei jie nepasimėgautų šio meninio žanro „barokinėmis" galimybėmis. Jie, skaitydami Širvio eilėraščius, kaip juvelyrai juos inkrustavo savo jausmais.“ (Menų faktūra)

 „Ne vieno chrestomatinio, nudeklamuoto, romansų mėgėjų nudainuoto eilėraščio interpretacija nustebina, netgi supurto. Ir šitaip iš  visko susidėsto toks keistas, iki tol neatpažintas, aštriabriaunis ir vertikalus Širvio posmų pasaulis. Be jokio patoso, labai vyriškas ir labai jautrus pasaulis. Labai universalu. Labai šiuolaikiška. Labai širdinga ir širviška.“ (Bernardinai.lt)

„Aš vis dar jaučiu tą pakylėjimą, įkvėpimą, su kuriuo išėjau iš spektaklio. Tai buvo toks emocinis užtaisas, kad sunku ir apsakyti. Labai mielai spektaklio įrašo galėčiau klausytis namie - vietomis taip norėjosi užsimerkti ir leistis būti nuneštai ten toli, giliai. O eilėraščių sudėliojimas, sąsajos, perėjimai ir emocinės interpretacijos išvis nerealios! Žodžiu, esu sužavėta, bet žodžiais to neperteiksi...“ (Žiūrovė Irma) 
 

Režisierius Cezaris Graužinis – vienas garsiausių lietuvių teatro menininkų, kurio vardas labai gerai žinomas ir užsienyje: nuo 2003 m. nuolat dirbantis keliose šalyse tarp Skandinavijos ir Graikijos, 2007 m. apdovanotas Graikijos teatro ir muzikos kritikų sąjungos premija už geriausią režisūrą. Režisierius savo kūrybiniame bagaže turi sukaupęs beveik 30 spektaklių, iš kurių - net trečdalis pastatyti užsienio teatruose.

 „cezario grupę“ sudaro penki aktoriai, kartu vaidinantys visuose Cezario Graužinio lietuviškuose pastatymuose: Brigita Arsobaitė, Vilma Raubaitė, Paulius Čižinauskas, Vytautas Kontrimas, Julius Žalakevičius. Aktoriai Lietuvos publikai gerai pažįstami iš tokių spektaklių, kaip „Užsisipyrėlės tramdymas“, „Arabiška naktis“, „Pasikėsinimai“, „Drąsi šalis“, „Viskas arba nieko", „Bučiuoju, Oskaras“, „Hamletas“, „Meistras ir Margarita“, „Nuodėmių miestas“, „Radijo ereliai“ bei iš serialų „Nemylimi", „Mano mylimas prieše“ ir kitų. “cezario grupė“ 2004 m. apdovanota prestižiškiausiu Lietuvos scenos menų apdovanojimu - Auksiniu scenos kryžiumi. 

Daugiau informacijos: www.cezariogrupe.lt

I. Dirgėlaitė  išgarsėjo atlikus pagrindinį vaidmenį V. Ganelino roko operoje “Velnio nuotaka”. Džiazo muziką Indrė studijavo Klaipėdos universitete ir Sibelijaus akademijoje, Suomijoje.  
 

Koncerte atliekamų kūrinių  sąrašas: „Rūta žalioji“ (lietuvių liaudies daina), „On Stream“ (Nils Petter Molvaer), „New Gyil“ (Bengt Berger), „Wayside Song“ (Silje Nergaard), „Only Becouse It's You“ (Trine-Lise Vaering), „Melting“ (Indrė Dirgėlaitė), 

Festivalio teritorijoje pristatomi VšĮ „TEMA“ vizualiniai projektai. Festivalio metu nuolat veiks poilsio zona.