naujienos

Paskutinį liepos mėnesio pirmadienį (26 d. 20 val.) „Naktigonių 2010“ scenoje „Švyturio menų doke“ poezijos ir muzikos mylėtojų laukia ypatingas susitikimas. Vienintelį kartą tą vakarą Klaipėdoje bus galima išgirsti Rolandą Kazlą, interpretuojantį Vlado Šimkaus eiles.

Kasdien ką nors vis pamatai,
į sielą krinta gėrio grūdas,
Čia naujo namo pamatai,
ten į teatrą žmonės grūdas. 

Kūrybai teatre aktorius R. Kazlas šiuo metu skiria visą dėmesį ir laiką, todėl televizoriaus ekrane jau kurį laiką jo nebematome. Atsiimdamas 2009 m. Nacionalinę kultūros ir meno premiją už  tragiškąsias ir komiškąsias teatro dermes, už kūrybinį principingumą, laureatas net ironizavo, kad „premija jam skirta ir už tai, ką jis daro, ir už tai, ko jis nedaro“.

Ir plaukia į marias gilias
Šventosios upė kaip ir plaukus,
ne bombos byra, o giles
tau barsto ąžuolas į plaukus. 

Ir tikrai, Rolando Kazlo kūrybinis kelias pastaruoju metu itin gausiai nubarstytas pripažinimo bei įvertinimo gilėmis ir gėlėmis. Pavasarį už spektaklį pagal Vlado Šimkaus eiles „Geležis ir sidabras“ jis buvo įvertintas vieno aktoriaus teatro spektaklių festivalyje „MonoBaltija“, Kauno valstybiniame dramos teatre į jo režisuotą spektaklį „Palata“ (pagal Antono Čechovo kūrybą) bilietai išgraibstomi akimirksniu, o šių metų „Poezijos pavasario“ uždarymo vakarą Vilniaus Sarbievijaus kieme jam buvo įteikta ir poezijos skaitovo Laimono Noreikos vardinė juosta. 

Pasiklausai dainos, kuri
galulaukėj pabaido kiškį,
ir tobulas eiles kuri,
kurias kur nori, ten ir kiški. 

Tai poeto Vlado Šimkaus „Tobulo eilėraščio“ fragmentai iš rinkinio „Nusileisk, dangau, ant žemės“ (Vilnius: Vaga, 1982.) Vlado Šimkaus (1936–2004) vieta lietuvių literatūroje unikali: nors yra išleidęs vos keturias knygas (1960 m. „Gražiausioji sekundė", 1963 m. „Kranto kontūrai", 1968 m. „Geležis ir sidabras", 1973 m. „Bitės pabėgėlės"), jo eilėraščiai nagrinėjami, komentuojami solidžiose monografijose, literatūros istorijose ir mokykliniuose vadovėliuose. Vlado Šimkaus leksikos, intonacijos pėdsakas atpažįstamas visur, kur tik pastebima „rupi detalė“ ir universali potekstė, todėl nenuostabu, kad netikėtai nustojus rašyti jis nuolat buvo klausiamas, kodėl daugiau nebekuria? Į tai poetas atsakydavo, kad ... neturi talento. 

Rolando Kazlo nuomone, tik tikras talentas ir galėtų taip drąsiai pasakyti: „Jo eilės nepanašios į jokių kitų poetų kūrybą. Ir ko tik ten nėra: skoningo šviesaus humoro ir tragizmo, meilės lyrikos ir autoparodijos, visokių kitokių, sakyčiau, poetinių „mirties kilpų“. Mane tai ir žavi. Pats stengiuosi kovoti su stereotipais, liūdesy ieškoti džiaugsmo, būti savikritiškas, ironiškas... Skaitai V. Šimkų ir jauti, kad tikrai žmogus stovi ant žemės. Kartais jis kreipiasi į dangų, į būtį, bet tuoj pat šelmiškai mirkteli ir prabyla, tarkim, apie lėktuvus. Nes gal apie svarbiausius dalykus reikia tylėti?“ 

Poezijos ir muzikos vakare „Nusileisk, dangau, ant žemės...“, tada, kai aktorius Rolandas Kazlas tylės, skambės  C. Debussy, J. S. Bach, C. Bolling, A. Satie ir kitų kompozitorių kūriniai, kuriuos atliks du saviti muzikantai-instrumentininkai: Saulius Auglys (vibrofonas) ir Genadijus Savkovas (akordeonas). Maloniai kviečiame.  Proga pasitaiko, bet... nesikartoja! 

Parengta pagal lrytas.lt, lzinios.lt, menufaktura.lt