naujienos

Pasaulinė premjera „Atvirų akių panoramos“ – šiuolaikinio meno kalba apie kibernetinį kapitalizmą – tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje PLArtFORMA

„Atvirų akių panoramos“ – bendras dviejų Ispanijos teatrų Manantiales ir Tranvia bei lietuvių šokio teatro Aura projektas, kurio premjera bus pristatyta Klaipėdoje, tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje PLArtFORMA, šiemet vykstančiame jau 5-ąjį kartą.

Tai šiuolaikinio šokio projektas, kuriam įkvėpimo semiamasi iš skirtingais XX a. laikotarpiais į Niujorką gyventi išvykusių menininkų Federico García Lorca ir Jono Meko gyvenimo istorijų ir kūrybos. Pasirodyme susipina šiuolaikinis vaizduojamasis menas, šiuolaikinis šokis, moteriškas vokalas ir gyvai atliekama elektroninė muzika.

Giliame poetiniame kūrinyje kūnu pagalba kalbama apie ekonominius pakilimus ir nuosmukius, globalinę politinę pasaulio situaciją ir kibernetinį kapitalizmą. Kasdien besinaudojant internetu net asmeninė informacija yra suprekinama, todėl autoriai naudojasi kolektyvinės sąmonės metafora ir pasirodymo kūrėjų tapatybės nėra atskleidžiamos.

„Mes negalime dirbti nekalbėdami apie politinį diskursą“, – sako spektaklio kūrėjai.

Spektaklis skiriamas vyresnėms nei 18 metų auditorijoms. Spektaklio kūrėjai nepripažįsta nuogo kūno kaip tabu ir kritikuoja paradoksą, kuomet brangiais rūbais aprengto kūno nesigėdijama, tačiau nuogumas tampa gėda. Anot jų, savastis prarandama prekinių ženklų apsuptyje.

Šis spektaklis nesibaigia išėjus iš pasirodymų salės, jis tęsiasi kol apie jį kalbama.

Spektaklis Klaipėdoje vyks Rugsėjo 17 d., penktadienį, 19:00 val. „Švyturio menų doke“, Naujoji uosto g. 3, Klaipėdoje. Bilietų kaina 30 Lt, juos galima įsigyti bilietai.lt kasose ir valandą prieš spektaklį „Švyturio menų doke“. 

Šokio teatras Aura (Lietuva) / Teatras Manantiales (Ispanija) / Teatras Tranvia (Ispanija)

Teatras Tranvia susikūrė  1987 metų pabaigoje norėdami suburti profesionalią ir stabilią meno kūrėjų organizacinę struktūrą Aragono regione. Po aštuonių metų gyvavimo, dešimties pastatymų ir nesuskaičiuojamų turų skersai ir išilgai Ispanijos, kompanija nusprendė atidaryti vietą kur galima būtų rengti pasirodymus ir kurti. Taip Saragosoje gimė „Stoties teatras“. Po metų reformų ir didelių ekonominių investicijų teatras buvo atidarytas 1996 metais.

Teatras Manantiales yra kūrybinė erdvė, kurioje dirba įvairių disciplinų  menininkai norėdami patenkinti tikrai šiuolaikinių projektų  troškulį. Jie siekia išsaugoti kryptį, kuria teatras pradėjo savo gyvavimą 1995 metais. Ėmę jausti, kad Valencijoje meninis ir kultūrinis atsinaujinimas sustojo, 2002 metais Manantiales atidarė savo kūrybinę erdvę. Čia vyksta pasirodymai, kuriems nereikia milijonierių pinigų duodamų iš neaiškių paskatų. Teatras Manantiales turi tai, kas reikalinga kultūrinei rezistencijai.

Kauno šokio teatras Aura – seniausias ir didžiausią patirtį turintis municipalinis šiuolaikinio šokio teatras Lietuvoje, pelnęs ne tik nacionalinį, bet ir tarptautinį pripažinimą. 1980 trupę įkūrė buvusi šokėja, dabar žinoma choreografė ir šokio pedagogė Birutė Letukaitė iki šio vadovaujanti šiam teatrui. Aura pristatė Lietuvos šiuolaikinį šokį daugelyje tarptautinių kultūros renginių, pasirodė 25 užsienio valstybėse, buvo 140 festivalių dalyvė; išugdė puikius šokėjus, demonstruojančius aukštą šiuolaikinio šokio atlikimo kultūrą. Aura nuolat bendradarbiauja su užsienio choreografais ir šokio pedagogais (čia yra dirbę per 32 choreografai iš 14 užsienio valstybių); vykdo socialines-edukacines programas šokio mėgėjams ir profesionalams; kuria bendrus projektus su kitų sričių menininkais. Auros“ kūrybinė veikla įvertinta miesto, šalies ir tarptautiniais apdovanojimais.

Ernesto de Martino: „Kažkas išnyksta, kažkas pasižada likti“.

1929 m. ispanų  poetas Federico García Lorca iškeliauja į Niujorką. Miestas karščiausiame chaoso taške, finansinės ir socialinės krizės akivaizdoje. Kol bankininkai šokinėja per dangoraižių langus, tūkstančiai darbininkų ir jų šeimų eilėse laukia norėdami gauti lėkštę karštos sriubos.

Lietuvių poetas Jonas Mekas į Niujorką atvyksta 4-to dešimtmečio pabaigoje bėgdamas nuo karo apėmusio senąjį kontinentą. Amerika tuo tarpu euforiškai švenčia pergalę kare, o auganti vidurinioji klasė ruošiasi suvartoti visą pasaulį į skutus.

Pirmasis atvykęs poetas Niujorko mieste pasiekė universaliosios poezijos aukštumas. Amerikos visuomenė paliko Lorcai neišdildomą įspūdį. Nuo pat savo atvykimo pradžios jis niekina kapitalizmą ir moderniosios visuomenės industrializaciją, ypač kuomet šie procesai paliečia rasines mažumas.

Jonui Mekui atvykus į Niujorką ir pradėjus savo žymiuosius dienoraščius „Walden“, kuriuose atvirai garbinamas Šiaurės Amerikos rašytojas H. D. Thoreu, pasitraukęs į Masačiusetso miškus dviems metams tam, kad atrastų gamtos gėrį, pažintų pamatinius žmogaus poreikius ir vienumoje dar kartą pažintų save.

Vaikščiojimas miesto parkuose Mekui tampa efemerišku grįžimu į gamtą, kurią ankstyvaisiais savo gyvenimo metais jis pažino Lietuvoje. Jo filmuose rodomos gamtinės aplinkos, pastebimas lyrinis jautrumas ir nostalgija nukreipta į praeitį.

Abiejų kūrėjų  pasaulyje atsiranda gamtos ir civilizacijos dichotomija. Lorka patyrė kapitalizmo nuosmukio laikotarpį, kuomet sistema spjaudydavosi savo gyventojais per langus į Kvynso upę. Mekas išgyveno sistemos atgimimą, čia vartotojiška sistema taškėsi savo gyventojais visose pasaulio jūrose.